Socialinė atsakomybė - tai atsakomybė už savo paties gyvenimą

Straipsnis publikuotas žurnale „Edita“ (2021 6 NR.), straipsnio autorė – Laura Auksutytė.

 

Šiaurės jūroje plūduriuojančiose naftos platformose dirbantis Kęstutis Kaupas Lietuvoje ir socialiniuose tinkluose geriausiai žinomas kaip Debesų Piemuo. Prieš penkerius metus surengęs pirmą sąmoningumo festivalį-stovyklą „Debesų pieva“, vyras savo idėją išaugino į šimtus žmonių suburiančią bendruomenę.

 

Kas jums yra socialinė atsakomybė?

Sociumas – tai žmonija, jos vystymasis, pažanga ir būtis. Socialinė atsakomybė – tai atsakomybė už savo paties gyvenimą. Mes galime nuspręsti nežaloti savęs svaigalais, blogomis emocijomis, nesveiku maistu ar apsileidimais. Niekas mūsų to neprašo, tačiau patys to norime ir siekiame įvairiais būdais: emocine higiena, sveika dieta ir sportu, joga, ilgais pasivaikščiojimais. Socialinė atsakomybė iš esmės yra tas pats, tik šiuo atveju savimi mes rūpinamės platesniu mastu – tam reikia save matyti kaip visuomenės ląstelę. Maistas reikalingas mūsų kūnui, tad valgant rankos jį kelia į burną. Jei save suvokiame kaip didelio socialinio kūno dalelę, tada galime būti tomis rankomis, kurios gali atlikti veiksmą ir pokytį, būti naudingos tam socialiniam kūnui.

Kodėl toli gražu ne kiekvienas geba jausti socialinę atsakomybę ar jaustis įgalinta sociumo dalimi?

Tai priklauso nuo asmenybės brandos. Kalbu ne apie amžių, o apie dvasinę brandą. Kaip ir emocinio intelekto atveju, ji visų skirtinga. Deja, šio proceso paspartinti neįmanoma, kaip neįmanoma per pusmetį užauginti vaiko. Man 42 metai ir aš vis dar augu.

Kaip pavyksta suderinti tą Kęstutį, kuris dirba techninį darbą naftos platformose, ir laisvą kūrėją, kurį sutinkame čia, Lietuvoje?

Aš nieko nesistengiu derinti. Tiesiog leidžiu sau būti tuo, kas esu, ir taip, kaip pavyksta. Svarbiausia būti nuoširdžiam, o visa kita vyksta savaime. Debesys danguje neturi griežtų skrydžio trajektorijų, taip ir aš – tiesiog būnu. Naftos platformos yra žmonių sukonstruota platforma jūroje, kurioje išgaunama nafta. Nors esu kilęs iš Mažeikių – naftininkų miesto, save visada laikiau aukštuminių darbų specialistu. Būtent tokia yra mano darbo specifika – esu pramoninio alpinizmo saugumo vadovas. Jūroje neįmanoma pastatyti kopėčių ar pasiekti reikiamų vietų liftu, todėl naudojama pramoninio alpinizmo technika. Mano darbo specifika labai plati: į ją įeina ir taisyklių žinojimas, ir kelių žmonių komandos valdymas. Šie žmonės kartais panyra į stresą, nes jų darbo vieta gali būti itin aukštai – net 200 metrų virš jūros. Reikia tam tikrų savybių, kad tokiame aukštyje neprarastum blaivaus mąstymo ir saugiai atliktum darbą. Aš esu tiesiogiai už tai atsakingas. Juolab kad iki artimiausios ligoninės yra per 200 km skrendant sraigtasparniu. Susižeidimai ir traumos yra per didelė prabanga.

Iš kur tiek idėjų ir noro veikti grįžus į Lietuvą?

Buvimas Lietuvoje yra mano laisvas laikas, nes naftos industrijoje per metus turiu dirbti tik 20 savaičių. Taigi turiu pakankamai laiko užsiimti veiklomis, kurios plaukia iš širdies, nesivaikydamas pelno ar papildomų pajamų. Mėgaujuosi vaizdo turinio kūrimu. Taip pat fotografija, muzika, šokiu, masažais ir tekstų rašymu. Visa tai – mano saviraiška, per kurią vis geriau save pažįstu. Kadangi teko gyventi Skandinavijoje, jaučiuosi užsikrėtęs skandinavišku pilietiškumo modeliu, tad laisvu laiku vykdau ir keletą socialinių projektų.

Pakalbėkime apie tuos projektus. Žinau, kad keliaujate po įkalinimo įstaigas ir kalbatės su kaliniais. Kodėl tai darote?

Kaip ir minėjau, pagrindinės mano pajamos atkeliauja iš darbo Šiaurės jūros naftos platformose. Dirbdamas pramoninio alpinizmo saugumo vadovu turiu išmanyti alpinizmo techniką, bet kartu ir paisyti daugybės reikalavimų, griežtų procedūrų. Jeigu žmogus kurią nors jų ignoruotų, tai galėtų būti jo paskutinė diena šiame gyvenime. Aš turiu užtikrinti, kad visi – tiek mano komandos nariai, tiek klientai – liktų sveiki ir laimingi. Į nuteistuosius žiūriu kaip į žmones, kurie nepaisė gyvenimo procedūrų ir taisyklių, nors turėjo lygiai tokį patį tikslą, kaip ir visi, – būti laimingi. Mano akimis, tai tėra žmonės, kurie pražiopsojo keletą sąvokų, gal kažko nesuprato, nebuvo išmokyti, tad dėl suvokimo stokos papuolė į situacijas, dėl kurių jiems dabar apribota laisvė. Vieną dieną dauguma jų vėl grįš į visuomenę, tad mano siekis yra ne tik padėti jiems suvokti tai, kas juos atvedė iki tokios padėties, bet kartu ir visuomenei paruošti labiau integruotą individą. Tai mūsų šalies piliečiai, mūsų broliai ir seserys, norime mes to ar ne. Turėtume jais pasirūpinti, o ne stengtis atstumti.

Ar iš to gimė projektas „Sielos maistas“?

Tai projektas, kurio tikslas – pamaitinti alkanas sielas dvasiniu, šviesiu maistu. Sielos maistu šiuo atveju vadinu gyvenimą keičiančias knygas: pilnas gražių minčių, teigiamai nukreipiančias ir motyvuojančias. Prie „Sielos maisto“ projekto gali, o ir prisideda visi norintys – tereikia padovanoti knygą, kuri atrodo vertinga, skatinanti tobulėti. Tam yra skirtos įvairiuose miestuose viešose vietose įrengtos specialios dėžės su „Debesų pievos“ logotipu. Šios knygos yra skirtos kalintiems laisvės atėmimo vietoje. Tikiuosi, kad tai padės jiems rinktis veiklas, kurios tiek jiems, tiek mums atneš gėrio ir prasmingos naudos, o ne skausmo. Vien knygų rinkimu neapsiribojau. Surinkau per 3 tūkstančius eurų, už kuriuos nupirkau dvasinį augimą skatinančių knygų ir išskirsčiau po keletą Lietuvos įkalinimo įstaigų. Periodiškai lankausi Pravieniškėse, bendrauju su ten gyvenančiais nuteistaisiais, kurdamas su jais ryšį ir motyvuodamas pažvelgti į savo situaciją kitokiu kampu. Lyg į galimybę sustoti, pakoreguoti vertybių ir požiūrių bagažą bei turimą patirtį paversti kažkuo naudingu visuomenei. Kiekvienas asmuo yra visuomeninė ląstelė, bet jei ji to nesuvokia ir save laiko atskiru nuo bendro visuomenės organizmo, tampa piktybinė ir virsta vėžiu. Kalėjimuose atsidūrę asmenys yra praradę vertybes. Dauguma jų grįš į visuomenę, tad mums visiems aktualu, kad iš įkalinimo įstaigų jie grįžtų geresni nei ten papuolė, kitaip kam tas vietas vadinti perauklėjimo vietomis?

Ar matote, kad lietuvių mentalitetas keistųsi, kartų skirtumus?

Yra protingas posakis, kad norint keisti pasaulį reikia keistis patiems. Keisdamasis pats matau, kaip keičiasi mano požiūris. Į žmones, kartas ir visa kita. Kvėpuojame, girdime, matome savo noru. Taip pat savo noru galime pasirinkti nematyti ir negirdėti. Tai, ką darome savo noru, plačiąją prasme yra savanorystė. Ne veltui iš to kylančios kitos savanorystės formos, tokios kaip pagalba festivaliuose ir renginiuose, gyvūnų prieglaudose, bet koks dalinimasis savo laiku bei energija, yra ne apie gaunančiuosius, o apie mus. Veikdami savo noru jaučiamės augantys.

Papasakokite, kaip gimė festivalis „Debesų Pieva“.

didžiausios apimties ir geriausiai matomas mano projektas. „Debesų pievos“ idėja kilo iš mano mylimo filosofo Alano Wattso požiūrio, kad žmonės vieni į kitus ir į save turėtų žiūrėti lyg į debesį. Esate matę netinkamos formos dangaus keliautoją? Lygiai taip ir žmonės. Išmokdami priimti kitus tokius, kokie jie yra, įgyjame galimybę priimti pačius save. O tai yra vienas sudėtingiausių gyvenimo iššūkių šiuolaikinėje savikritikos kupinoje visuomenėje. Mes savęs taip nemylime ir, svarbiausia, tą nemeilę perduodame savo vaikams, artimiesiems, nors iš tiesų kartais net desperatiškai siekiame visiškai atvirkščio rezultato. Visi norime mylėti ir būti mylimi, tačiau įsiveliame į „tobulumo“ dirbtuves ir pamirštame savo autentišką individualumą. „Debesų Pievoje“ praktikuojamas priėmimas, kuris yra tarytum vaistas pavargusioms nuo lenktynių sieloms. Festivalis „Debesų Pieva“ kviečia tuos, kurie jaučiasi nepritapėliais, netelpančiais į standartinius rėmus. Nestandartiškumas visada turi kažką unikalaus. Tikiu, kad visi tie žmonės turi išskirtinį potencialą, kurį galima ištraukti į dienos šviesą ir pateikti visuomenei. Taip pat į šią stovyklą-festivalį kviečiami neregiai, kurie savo gyvenimo būdu mums demonstruoja visiškai kitokį kasdienybės formatą ir tuo skatina suvokti, kad mus gali supti visai kitaip pasaulį „matantys“ žmonės. Tai lavina empatiją ir emocinį intelektą, kas yra itin svarbu norint turėti emociškai sveiką visuomenę.

Kokie ateities projektai sukasi jūsų galvoje?

„Debesų Pievos“ komanda tiki stebuklais. Ateityje turime planų plėsti veiklas ir įtraukti žmones su priklausomybėmis, kurčiuosius bei asmenis su įvairiais sindromais. Visi jie yra mūsų visuomenės dalis, negalime jų ignoruoti. Kiekviename jų slypi kažkas naudingo mums visiems, tad svarbu padėti jiems tai atskleisti. Taip vietoje naštos jie taps naudingais visuomenės piliečiais. Be to, su „Debesų Pievos“ komanda įsivėlėme į tarptautinį projektą, kuriame mokysime, pateiksime būdus ir praktikas, padedančias nusiraminti socialiniams darbuotojams. Kadangi esu stresinių situacijų ekspertas, bus labai smagu dalintis patirtimi.

Mūsų Draugai