Kas tau yra Debesų pieva?

Kai galvoju apie fainą vietą būti, visada prieš akis iškyla Pieva. Vasaros metu. Tokia pila visokių gėlių žiedų, kvapų, vabzdžių. Pamenu, vaikystėje gulėdavau Pievoje, taip gera, gera. Stebėdavau debesis, lengvai prisimerkęs ir matydavau juose įvairius vaizdus, žmones, gyvūnus ar šiaip, debesis ? Nebūdavo jokių minčių suprasti kažką, išspręsti, pataisyti. Tiesiog guli gėryje ir žiūri į kitą gėrį. Lygiai taip jaučiuosi ir Debesų Pievoje. Į ją atvyksta daug nuostabių žmonių. Atvyksta atspindėti vieni kitiems, jų pačių. Būnu ten, taip gera, gera… Kad net širdis šypsosi ?

Tai erdvė, kurioje nesvarbūs statusai, gyvenimo pasiekimai ar nuopoliai – visi tampame dabartyje plaukiančiais debesimis. Debesimis besidalijančiais savo vidiniais turtais taip kaip kas moka, taip kaip jaučia. Kas pasakoja, ką skaitęs knygose, kas pasakoja savo gyvenimo patyrimus, kas moko šokti ar dalijasi muzikos garsais, kas kursto laužą, o kas atneša arbatos besišildantiems greta. ‌Čia nejučiomis išnyksta mūsų vidinės ribos (tai ne man, nemoku, bijau, ką kiti pagalvos ir t.t.) ir drauge su kitais debesimis mėgaujamės svaigia gyvenimo akimirka, netikėtais potyriais ir atsiveriančiais naujais horizontais.

Debesų pieva – tai vieta atradimams. Kiekvieną dieną atrandame nuostabius stebuklus- garsus, šypsenas, naujas pažintis, naujas patirtis. Debesų pieva – tai vieta prisiminimams. Kiekvienas prisimename kokie esame ypatingi, kiek daug nuostabių dalykų mokame ir kaip šiais stebuklais yra gera dalintis su kitais. Debesų pieva – tai vieta pažinimui. Kiekvieną akimirką susipažįstame su neatrastomis idėjomis, galimybėmis, nepažintomis gyvenimų istorijomis. Debesų pieva – tai vieta, kurioje galima tiesiog būti. Saugioje aplinkoje būti savimi, būti su artimaisiais, būti su nepažįstamaisiais ir, svarbiausia, būti šią akimirką.

Įsiklausius į tylų širdies kuždesį, galiu išgirsti jog Debesų Pieva tai erdvė, kurioje žmogus gali skleistis ir sužydėti. Tai erdvė, kuri alsuoja nuoširdumu, atvirumu ir Meile. Tai pati Būtis. Penkių dienų kelionė, kurioje gali patirti begales išgyvenimų, tai erdvė, kurioje papuolęs žmogus po truputį, mažais žingsneliais, pereina iš statikos į dinamiką, pati Gamta, tai nurodo, juk būna žiema, pavasaris, vasara, ruduo. Žmogus Gamtos dalis ir Debesų Pievoje giliai tai gali pajusti, jeigu sau leisi. Kaip be liūdesio nebūna džiugesio, be praradimų – atradimų. Debesų Pievos erdvėje gali saugiai pereiti per procesus, atsiveriančius Tavo viduje, nes esi priimamas toks, koks esi. Tiesiog leisk sau BŪTI. Man asmeniškai Debesų Pieva yra NAMAI, kuriuose esu laukiama su nuoširdžiu atvirumu ir meile, rūpestingumu ir begaline šiluma.

Debesų Pieva, pirmiausia, man yra namai. Tokie, kuriuose nesvarbu kokio margumo tavo plunksnos, kokiose aukštumose ar duobėje tu esi, čia tave priims plačiai išskėstomis rankomis ir atvira širdimi. ? Tai gentis kurioje visi už vieną ir vienas už visus; ? Laisvė emocijoms ir susigūžimui, šokiui ir kvailystėms, pokalbiams, kurių nei viena tema nėra nesvarbi; ? Emocinis užtaisas, kuriuo pasikrauni ir vėliau išdalini visiems tave supantiems; ? Mokykla, kuri moko tikėti viskuo ką jauti; ? Vieta, kurioje tavimi tiki, nesvarbu kaip savimi netiki tu pats; ? Žmonės, kurie tyliai stovi šalia ir kantriai tavęs laukia, kol sugrįši iš savo būsenų; ? Ir galiausiai viena didelė šeima, kur kiekvienas gali būti pats savimi ir jaustis mylimas. Debesų Pieva – tai žodžiais nenusakoma būsena, tai jausmas, emocija! Kiekvienam linkiu bent vieną kartą gyvenime užsukti į šiuos sielos namus! ?

Man „Debesų pieva“ visų pirma – VYKSMAS. Matomas, įgaunantis įvairiausias išraiškos formas – tokias kaip šokis, judesio ar jogos praktika. Organiškas, įkvepiamas ir iškvepiamas – kaip vėjas ar oro gurkšnis pagautas išnirus iš vandens po šuolio į ežerą. Čia būnant, geriant į save tai, kas vyksta aplinkui, bunda mintys, jausmai, emocijos. Ir tas vidinis vyksmas yra kur kas svarbesnis, nes jis, tarsi sujudinto vandens ratilai bangelėmis raibuliuoja ir už „Debesų pievos“ laiko ir erdvės ribų. To išsiilgus aš kasmet grįžtu į šią Pievą.

Į „Debesų pievą“ pirmą kartą važiavau be entuziazmo – mane „prispaudė“. Tuomet pasakiau: „Gerai, aš ten nuvažiuosiu, bet tik tam, kad pasakyčiau, jog man ten nepatiko“. Savo nustebimui, taip ir neatradau, kas man nepatiktų. Tik atradau save visiškai kitoje aplinkoje ir visiškai kitokį. Tarp tų daugybės įdomių ir gerų žmonių galiu būti geresnis.

Debesų pieva yra: RAMYBĖ; erdvė, kur nebijau net savęs; žmonės – visiškai ne tokie ir lygiai tokie pat kaip aš, kurie apkabina ir kuriuos apkabinu su meile jiems ir pasauliui; laikas, kur kiekviena sekundė – nauja galimybė ir naujas pirmas kartas; vieta laisvai skraidyti.

Debesų Pieva man yra dovana, kurią gaunu tik tam, kad galėčiau dovanoti kitam. Kai pakanka vien būti, be jokių ,,reikia” arba ,,privalu”, tada viskas vyksta savaime ir pasaulis tampa vienu dideliu stebuklu.

Pieva tu pieva, mano! Kas aš tau? O tu ar mano? O ar pora mes, ar tik partneriai nežieduoti, o gal mokytojai lygiaverčiai? Gal tik du debesys, du pakeleiviai žydram greitkelyje, gyvenimo autostradoje, visatos upių santakose, intakuose ar žiotyse?

Debesų Pieva - vieta, kur niekada nesijaučiu vienas ar vienišas. Čia visada randu progų dar geriau pažinti save, pažinti kitus, suprasti kuo dabar gyvenu, kuo noriu gyventi. Atrandu vidinę ramybę, kurios dažnai pasigendu kasdienybėje. Debesų Pieva - patyrimas, kuris tęsiasi ištisus metus.

Debesų Pieva – tai savaitė skrajojimo ir buvimo kitame, nuostabiame pasaulyje. Debesų Pieva – tai žmonės, su kuriais norisi būti, juoktis, šokti, dainuoti, kalbėti ir klausytis. Tai – namai - jaukūs ir šilti, kiekvienais metais laukiantys, pasiruošę priimti, apkabinti, prajuokinti ir apsupti jaukumu, šviesa ir meile.

Tai trumpas pabėgimas nuo išorinio pasaulio, tam, kad sutiktum save.