Žarijos niekada nebūna vienodos ir visada yra ko iš jų pasimokyti

Straipsnis publikuotas žurnale „Burėja“ (2021/10), straipsnio autorė – Laura Auksutytė.

 

Ėjimas žarijomis – daugeliui dar egzotiška, atrodytų, specialaus pasirengimo reikalaujanti praktika. Tačiau projekto „Sėkmės kelias“ įkūrėjas, ėjimo žarijomis vedlys Mindaugas Janušonis tikina, kad šį iššūkį įveikti gali kone kiekvienas. Tad ko reikia, kad galėtume padėti pėdą ant įkaitusių žarijų tako, ir kalbamės su Mindaugu.

 

Mindaugai, vedate ėjimą žarijomis, ugnies ritualus. Kas tai – pramoga, ritualas, iššūkis, ribų išbandymas?

Neįmanoma apibrėžti vienu žodžiu. Tai individualu. Kai kam tai galbūt tik pramoga ar proga pasipuikuoti prieš draugus. Kitam – iššūkis, reikalaujantis maksimalaus susikaupimo ir savęs, savo baimių įveikimo. Taip pat ugnies ritualas gali būti siejamas su gilesniais potyriais. Graikijoje, Bulgarijoje ėjimas žarijomis yra anastenarijos festivalio dalis, kurios metu žmonės šoka ant žarijų su šventųjų ikonomis ir tiki, kad tai padės apsivalyti bei sudeginti negandas. Ėjimą per žarijas praktikuoja ir jogai, ir šamanai – tai galinga praktika. Kaip šią praktiką panaudosime, tokį rezultatą ir gausime. „Sėkmės kelio“ renginiuose dažniausiai siekiame išmokti būti čia ir dabar, peržengti komforto ribas, išmokti priimti teisingus sprendimus, nugalėti baimes, įgauti pasitikėjimo, pakelti savivertę ir visa tai vėliau pritaikyti praktiškai.

Kas yra žarijų takas? Kaip jis paruošiamas?

Žarijų takui paruošti reikalingas beveik kubinis metras malkų. Iš pradžių žarijos būna įkaitusios iki 2000 ºC. Prieš pat ėjimą temperatūra būna nukritusi iki maždaug 800 ºC. Ar žarijos bus švelnios, ar kandžiosis, priklauso ne tik nuo asmeninio pasiruošimo, bet ir nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip vėjas, ar malkų rūšies. Pvz., beržinės malkos mažiau kaitrios nei ąžuolinės ar kito kietmedžio. Jei pasitaiko vėjuotas vakaras, vėjas įpučia žarijas, tad šios būna karštesnės. Ne mažiau svarbus ir pagrindo paruošimas žarijų takui. Idealu, jei tai pieva – tuomet reikia tik išrinkti akmenėlius. Teko žarijų taką rengti Norvegijoje ant akmenuoto Šiaurės jūros kranto. Leidimo kurti laužą ant pievos negavome, todėl reikėjo suktis iš padėties. Pirkome žemių ir į ritinius suvyniotą gyvą veją. Tokiu būdu taką galima paruošti net ant asfalto.

Tad žarijų takas prasideda nuo laužo įkūrimo?

Taip. Laužą paprastai krauna visi renginio dalyviai – kiekvienas turi įnešti savo indėlį. Laužas išeina nemažas – maždaug 3 m ilgio ir 1 m aukščio. Turi būti tvirtas, kad uždegus nenuvirstų, o užsidegti turi visas, vienu metu ir iš pirmo karto. Žodžiu, yra reikalų sukrauti, parengti laužą, kuris vėliau virs žarijų taku (šypsosi). Laužui baigiant degti laukia karščiausia dalis – žarijų paskirstymas, paskleidimas vienodu sluoksniu, suplojimas. Tai darant išimami iki nespėję sudegti nuodėguliai. Parengtas žarijų takas turi būti kietas, kad einant per jį nesmigtų koja.

Kiekvienas gali pereiti žarijomis?

Taip. Čia kaip su grybais – visi valgomi, tik kai kurie vieną kartą (juokiasi). Kiekvienas fiziškai bei mintimis sąmoningas ir blaivus žmogus gali pereiti žarijų taku. Galbūt yra sveikatos negalią turinčių žmonių, kuriems, pvz., sunku eiti greitai. Įsivaizduokime, žmogus šlubuoja – tuomet tai tikrai nebus saugu. Visgi jei noras didelis, manau, verta rizikuoti. Juk yra negalią turinčių žmonių, kurie ir parašiutu ryžtasi šokti. Tad žarijų taku pereiti gali beveik visi. Bet ar nori? Ar jiems to reikia? Tikrai nemanau, kad visiems ši praktika reikalinga ir naudinga.

Ar reikia specialiai tam pasiruošti?

Iš vakaro ruoštis tikrai nereikia. Visgi renginio metu, prieš ėjimą žarijomis, reikia nurimti, susikaupti, apmąstyti gyvenimo planus, tikslus, prasmę, ėjimo žarijomis tikslą – paklausti savęs, kodėl tai darau, kam man to reikia? Taip pat prieš ėjimą žarijomis visada atliekame keturių vėjų ugnies pagerbimo ceremoniją, per kurią sukviečiame dvasias iš visų keturių pasaulio pusių. Ceremonijos metu išmokstame susidraugauti su ugnimi, susikaupiame ir pasiekiame tam tikrą ramybės būseną. Jeigu žmonės per žarijas nori eiti, pvz., per įmonės vakarėlį, tuomet toks ėjimas būna daugiau šou, su vadinamaisiais team building elementais. Tokiu atveju mokomės tiesiog įveikti baimes, formuojami komandiniai įgūdžiai ir viskas ne taip rimta. Nors ceremoniją vis vien atlieku – dėl savęs ir visų dalyvių.

Kuo svarbi ugnies ceremonija?

Ugnies pagerbimo, arba keturių vėjų, ceremonija padeda susikaupti, nurimti – taip į procesą įnešama rimties. Tai reikalinga ir man, ir dėl dalyvių. Dažnai į renginį žmonės ateina tiesiai iš darbų – jie atsineša savo problemas, neigiamas dienos emocijas ir t. t. Jei su tokia emocija lipsite ant žarijų, tai arba nudegsite pėdas, arba tiesiog nieko iš tokios praktikos negausite. Šiam procesui svarbu net tai, ar per žarijas eisime ar bėgsime. Juk įsibėgėjus paprasta perbėgti bet ką. Tačiau kiek ir ką spėsime per tokį veiksmą įsisąmoninti? Štai priimti sprendimą ir ramiai žengti žingsnį ant 800 ºC žaižaruojančių raudonų žarijų reikia valios. Tik laisva valia priėmus sprendimą įvyksta stebuklas – viduje subyra barjerai, formuojasi nauji įsitikinimai. Ceremonijos metu kreipiamasi į dvasias iš visų keturių pasaulio šalių prašant drąsos ir stiprybės. Taip pat prašoma išmokyti nepriekaištingai ir dorai gyventi, taikaus kelio ir kitų svarbių dalykų. Dvasioms aukojamos aukos, paprastai tai būna alyvuogių aliejus arba gintaro dulkės. Renginio dalyviai sako palinkėjimus visatai ir žmonijai.

Visuomet ėjimą žarijomis lydi šamaniškas būgnas ir šūksniai?

Kaip minėjau, renginio formatai šiek tiek skiriasi. Vienaip jį vedame sąmoningumo festivalio, kitaip – asmeninio kvietimo metu, dar kitaip – bendruomenės šventėje ar įmonės vakarėlio metu. Ar reikalingas šamaniškas būgnas, dažniausiai nusprendžiu per renginį. Būgną gaminau pats ir naudoju dar nesenai. Iš esmės būgno garsai ir ritmas padeda nurimti, pasiruošti iššūkiui. Tačiau kartais per žarijas norisi eiti, kai aplink visiška tyla. Tuomet stovint prie žarijų tako ateina didžiausi išgyvenimai, išgirstame vėjo dvelksmą, malkų traškėjimą – tokiu atveju sprendimą dėti pėdą ant žarijų priimame aiškiai, niekieno neraginami, neveikiami masinio entuziazmo. Tuomet ir prisimename kiekvieną žingsnį. Perėjus žarijų taku užlieja emocijos. Apima panašus jausmas, lyg ką tik būtų išlaikytas egzaminas. Ši praktika – tai lyg patvirtinimas, kad esu gamtos dalis, kad mūsų galimybės neribotos. Skambant būgnui ir šūksniams gali būti sunku susikoncentruoti, nors kitiems kaip tik reikia to pasikartojančio ritmo ir savotiškos transo būsenos. Tad jaučiuosi vis dar tyrinėjantis šamaniško būgno poveikį, nežinau, kaip geriau, tačiau žinau, kad potyriai skirtingi.

Kodėl prieš žengiant ant žarijų kurį laiką einama ratu aplink degantį laužą?

Aplink laužą basomis einame prieš pat žengdami ant žarijų. Tokiu būdu leidžiame pėdoms priprasti prie žemės, temperatūrų skirtumo – tai ypač aktualu, jei praktika atliekama žiemą. Taip ruošiamės svarbiausiam žingsniui. Einant ratu žmogus turi paskutinę galimybę apsispręsti, ar žengti ant žarijų. Einantysis ratu visada gali nuspręsti per žarijas neiti, tačiau aplinkiniai to net nepastebės, nes per žarijas eina tie, kurie jau pasiruošę, o kiti tiesiog toliau eina ratu. Jei stotumėme į eilę, tuomet nebūtų galimybės nepastebėtam pasitraukti. Kita priežastis – žarijų temperatūros nustatymas. Kaip minėjau, temperatūra gali siekti ir 2000 ºC, o mums reikia sulaukti 800 ºC. Einant ratu pagal žarijų raudonumo intensyvumą nusprendžiu, kada jau saugu, ir pirmas praeinu. Jei viskas gerai, pakviečiu eiti ir kitus. Jei jaučiu, kad žarijos dar per karštos, einame dar keletą ratų.

Ar dažnai pasitaiko, kad einantysis visgi nudegina pėdas?

Jei viskas daroma taip, kaip reikia, nudegimų būna retai. Yra keletas taisyklių, kurių paisant ėjimas per žarijas tampa maksimaliai saugus. Viena jų – pėdos turi būti sausos. Taip pat kojas kilnoti reikia greitai, tačiau, kaip minėjau, negalima bėgti įsibėgėjus. Kartais žarija tiesiog įstringa į tarpupirštį ir ją nešamės tol, kol ji užgesta. Visuomet pasakau žmonėms, kad einame per tikras žarijas – jos būna itin karštos, todėl tikimybė iškilti vienai kitai pūslytei visada yra. Yra net teorija, kad per ėjimą žarijomis ant pėdos iškilusi pūslytė parodo, kuris vidaus organas negaluoja. Turbūt žinote, kad paduose yra aktyvių taškų, kurie atsakingi už visų organų veiklą – reikėtų atkreipti dėmesį, kurį organą atstovaujančioje vietoje iškilo pūslelė, į ką fiziniame kūne ji skatina atkreipti dėmesį, įsiklausyti. Beje, ėjimo per žarijas metu iškilusios vienos ar poros pūslyčių net nevadiname nudegimu. Tačiau elgiantis neatsakingai galimi sunkūs nudegimai, kuriems gydyti prireiktų ir medikų pagalbos.

Kokių klaidų dažniausiai daro einantys per žarijas?

Pastebiu, kad kartais mėgina savarankiškai eiti per žarijas: kuria laužus per Jonines ar kitas šventes. Dažnai per žarijas bando bėgti dieną. Tokiu būdu sunku tinkamai įvertinti žarijų temperatūrą, nes šviesoje nesimato žarijų spalvos. Dažnai bėga tiesiog per šiltus pelenus arba atvirkščiai, bėga per gerokai per karštas žarijas, tad nusidegina. Savo rengiamų praktikų, renginių metu matau, kad įprastai 99 % dalyvių viskas baigiasi gerai, nes, kaip minėjau, man saugumas yra itin svarbus – geriau eiti šiek tiek vėsesnėmis žarijomis, tačiau saugiai, nei siekti rekordų ir nudegti. Praktikoje turėjau atvejį, kai keli dalyviai nesulaukė, kol pirmas praeisiu per žarijas ir pakviesiu tai daryti kitus. Jie nusprendė pirmi išbandyti taką tiesiog perbėgdami juo – nudegimai buvo tikrai nemalonūs. Stengiuosi visada pabrėžti, kad ėjimas žarijomis yra ne apie tai, kas per karštesnes praėjo ar kas kietesnis. Nutinka ir taip, kad mane pakvietę žmonės tikisi išvysti solo šou. Teko atvykus ir ceremoniją vienam atlikti, ir laužą sukrauti, ir žarijų taką paruošti – skambinu žmonėms ir sakau: ar jūs ateisite, ar man už jus ir žarijas pereiti? (Juokiasi.) Labai nemalonu, jei atvykęs pastebiu, kad kompanija vartoja alkoholį… Būna, kad sugebu tokius žmones įtraukti ir, kol vyksta ceremonija, jie išsiblaivo, negrįžta prie stalo. Alkoholis ir žarijos – nesuderinami dalykai.

Su kokiais prietarais, mitais apie ėjimą per žarijas teko susidurti?

Prietarų yra daug, tačiau stengiuosi tikėti ne prietarais, o savo širdimi. Sušauktos dvasios gali būti tiek geros, tiek nelabai. Čia reikia elgtis ypač atsargiai. Sakoma, negalima palikti degančio laužo vieno, nes tuo metu, kai laužas lieka vienas, gali ateiti tai, ko mes nekvietėme… Tačiau tai priklauso nuo to, su kokia širdimi ir mintimis ateini į šią ceremoniją. Per mano renginius dominuoja tik geriausios mintys, sakomi nesavanaudiški palinkėjimai, todėl tikiu, kad renginyje dalyvauja tik gera energija (dvasios). Pagrindinis mitas – kad nudegsime, nes kažkas pasakojo, jog ėjo ir nudegė pėdas, mėnesį negalėjo vaikščioti ir t. t. Kaip minėjau, taip gali būti, jei eisime netinkamai pasiruošę, bet tai išimtys, ne taisyklė. Lentos skėlimo rungtyje galvojama, kad svarbu fizinė jėga, nors tai padaryti gali ir moterys, kurios nėra sportavusios, o kitą kartą sportiškam žmogui nepavyksta peržengti savo baimės, ypač kalant vinį… Taip pat yra manančių, kad tai apgaulė arba atvirkščiai – kad per žarijas gali vaikščioti tik šamanai, jogai ir kiti nušvitę žmonės. Mano tikslas – parodyti, kad kiekvienas gali tai padaryti.

Esu girdėjus, kad perėjus žarijas geriau neplauti kojų, o eiti suodinomis miegoti. Kodėl?

Po ėjimo žarijomis padai ir juose esantys taškai gauna milžinišką energijos kiekį. Būtent todėl patariama neplauti kojų, o apsimovus kojines eiti miegoti. Tuomet jaučiame lengvą dilgčiojimą, kojos maloniai šyla ir visa energija lieka su mumis per visą naktį. Jei kojas nusiplausime šaltu vandeniu, tą energiją prarasime. Esu daręs ir taip, ir taip. Būna, tiesiog negali po renginio eiti į lovą, reikia vykti į kitą renginį, tuomet kojas nusiplaunu. Iš tiesų energijos, kurią gauname ėjimo metu, daugiau nei pakanka. Kita priežastis, kad jei netyčia gavome mažą pūslytę, tuomet geriau jos neplauti, nes perštės, o ryte ji būna susileidusi ir neskauda.

Kas jums asmeniškai yra ėjimo per žarijas praktika?

Norėčiau pakviesti visus tai išbandyti ir patirti šį nuostabų jausmą, įveikti savo baimes, galų gale, keisti gyvenimą taip, kaip norime. Daugeliu atvejų patys esame savo likimo kalviai, tačiau kartais pritrūkstame to vieno spyrio į užpakalį, kad pradėtumėme veikti. Man tas spyris buvo žarijos. Jei nesinori eiti žarijomis, galima išbandyti eiti per stiklus, skelti lentą, plika ranka kalti vinį, gulėti ir stovėti ant vinių. Visos šios skirtingos praktikos, kaip ir ėjimas žarijomis, padeda susikoncentruoti, įveikti baimes ir vėliau pritaikyti tai gyvenime. Projektą „Sėkmės kelias“ įkūriau 2014 m. Nuo to laiko turėjau daug įvairiausių renginių – ėjimus žarijomis organizavau tiek privačiai, nedidelėms žmonių grupėms, tiek bernvakariams, tiek įmonėms per komandos formavimo ir motyvacinius užsiėmimus. Pastebėjau, kad žarijos niekada nebūna vienodos ir visada yra ko iš jų pasimokyti net man. Jaučiu, kad žarijos su manimi bus visada, kad ir kur būčiau ar veikčiau. Į renginius dažnai važiuoju su šeima. Ji – mano palaikymas ir jėgų šaltinis, ačiū šeimai.

Mūsų Draugai