Raminta Kabelkaitė

Dievo akys – vija vija pinavija, pagaliukas. Vija vija pinavija, karoliukas. Siūlas, lazdelė, siūlas karoliukas. Istorija pasakoja, kad Dievo akis pynė Meksikos indėnai, norėdami apsaugoti žmogų, kelią ar svarbią vietą nuo blogos akies, nuo nužiūrėjimo. Kai kuriose gentyse šias akis pindavo vaikui gimus ir kasmet, iki vaikui sueidavo penkeri, pindavo visa giminė, linkėdama gero. Pynė jas ir šamanai ir kabino ant svarbių šventų kelių, kad einantysis kelio nepamestų. Dabar jos yra įgavusios indėniškų mandalų vardą ir pinamos visame pasaulyje. Tai atpalaiduojantis, meditatyvus ir visai nesudėtingas amatas. Jam reikia kelių pagaliukų ir siūlų. Pinantysis ar pinančioji į Dievo akį lygiai taip pat kaip į juostą ar sodą, gali sudėti užkalbėjimus, apsaugas, palinkėjimus. Kartais siūlai patys sušoka krūvon pagal spalvas, kartais reikia paieškoti dermių. Tačiau kaip ir batika, niekada nežinia kas bus pabaigus kūrinį.