Reda

  • Apie žmones, apie jų vidines būsenas, besiformuojančius lengvus debesis, ar apie besikaupiančią audrą, apie jų vidinį pasaulį.
  • Kiekvienas turim susikūrę vidinį savo pasaulį ir su juo palaikom santykį, žinoma ir ne visada jis bus kitiems priimtinas ir suprastas, o čia puiki erdvė būti priimtam toks koks esi, erdvė kuri atneša saugumo jausmą, kur stengiamasi nesinaudoti vertinimo, ar kritikos įrankiais. Dėl to šis festivalis apie abipusi priėmimą ir supratingumą, empatiją.  
  • Apie laiko tėkmę, nors jis visada kaip tekanti upė savo vaga tiksi, bet čia tarsi virstam laiko valdytojais ir sugebam sustabdyti jį, pasinerti į bendrą būtį ir mėgautis kiekviena suteikta malone. Erdvė kurioje išnyksta laiko suvokimas ir jis netampa esmine gyvenimo dalimi, gali tiesiog būti ir to pakaks, savęs neįpareigoti, pradingsta reikia/privalai kažką daryti.
  • Apie lygiavertiškumą, kur nėra statomų ribų, tarp kažko didesnio/mažesnio, kur galime vienas kitam žiūrėti į akis ir sakyti tai ką jaučiam, nepaisant socialinių statusų, ar visuomenės sluoksnių.
  • Žinoma, apie dalijimasi, tai kaip jaučiam, suprantam, užuodžiam, dalinimasis kuris įkvepia ir palaiko.
  • Taip pat apie gyvenimo kūrybą, kai pasėtas žodis atveria širdį dar didesniems gyvenimo iššūkiams, kai prisilietimu atsiveria vidus, per muzika, meną, savą išraišką prisiliečiam prie to kas jau senai prašosi būti išgirstas/a – prie savęs.
  • Kai lengvumas ir laisvė lyg būtini vėjai skrieti padangėj.
  • O labiausiai tikriausiai apie vidinį pokytį žmoguje, gamta nuolatos kinta, niekas nestovi vietoje, nors kartais vienu žvilgsnio ypu gali taip pasirodyti, apie pokyti žmogaus vidiniam pasaulį, kad pažengęs Debesų Pievos vartus įėjai su vidiniais turtais, o išeini dar labiau papilnėjęs ir įkvėptas daryti pokyčius savo gyvenime, arba jau su vidiniu kitimu. Šis festivalis/stovykla prisideda prie vidinės žmonių kaitos ir darnos, augimo.